APIE TERAPIJOS POVEIKĮ

„Atėjau pas šią psichoterapeutę su rekomendacija, bet ir su nemažu nusivylimu po ankstesnių patirčių – kitų dažnai būdavau tik išklausyta, tačiau realių sprendimo būdų ar metodų negaudavau. Nuo pat pirmų susitikimų pajutau, kad pagaliau patekau ten, kur iš tiesų galiu keistis. Terapeutė ne tik išklauso – ji duoda aiškias, taiklias įžvalgas, gilesnį supratimą ir konkrečius būdus, kaip realiai spręsti sunkumus. Dirbdama su ja pradėjau jausti pokyčius ne tik viduje, bet ir kūne. Sveikatos tyrimai susitvarkė, atsirado vidinė ramybė, daugiau džiaugsmo, lengvumo, o gyvenimo įvykiai nebėra tokie gąsdinantys – juos priimu kitaip, brandžiau. Pamažu išsivalė ir aplinka: mažiau toksiškų santykių, daugiau šviesių, tikrų žmonių. Jaučiuosi labiau savimi nei bet kada anksčiau. Esu nepaprastai dėkinga už profesionalumą, empatiją ir veiksmingą pagalbą. Tai viena geriausių investicijų į save, kurią esu padariusi.“

***

„Gyvenimas kartais ima ir dovanoja dovanas. Tokias kaip mano patirtys su Jurgita. Prisipažinsiu, « atėjusi » pas Jus daug nesitikėjau (maždaug : «na, ką čia beprigalvosi, aš ir pati ne vakar gimusi »). Tačiau pati jau nebesusitvarkiau. Vis užklupdavo varginantys ir jau lyg ir nebereikalingi prisiminimai, jaučiausi apsunkusi, nesisekė surasti būdą sau pagelbėti. Taigi… dovana Nr. 1 - palengvėjimas įvyko jau po 1-os sesijos. Kaip – neklauskit, nežinau, bet tai buvo faktas, kurį dar įtariai kurį laiką laikiau sutapimu. Tuomet dovana Nr. 2 – mano kūnas kalba! Galiu išmokti tą kalbą suprasti ir tą mokėjimą panaudoti. Buvo nauja, truputį drovu, bet ir labai smalsu. Šitą patirtį bandau „apgyvendinti“ savo kasdienybėje ir neleisti jai pasimesti. Dovana Nr. 3 – patyrimas, kad dar ir man gali būti įmanoma pasitikėti kitu „svetimu“ žmogumi ir būti santykyje, ir gerai jaustis tame santykyje, nepaisant žinojimo, kad kelionėje bus ir skaudžių dalykų. Viltinga. Dovana Nr. 4 – kantrus ir ramiai atkaklus nuolatinis Jūsų padrąsinimas. Pasirodo (what a surprise!), kad palaikymas, padrąsinimas reikalingas kaip vanduo ar maistas net ir tokiems „labai suaugusiems“ žmonėms kaip aš. Dabar šitą darbą bandau dirbti pati. Jau suvokiu, kad tų dovanų yra ir daugiau, ir didesnių. Mokymasis įsivardinti emocijas ir jas paleisti, suteikti sau 1-ąją pagalbą, kai užklumpa stresas, susidraugavimas su „priimu ir myliu visą save ir atsiveriu naujoms galimybėms“ ir t.t. Dėkoju Gyvenimui, Jurgitai ir sau už šią kelionę ir visas patirtas dovanas.“

***

„Jurgita – labai dėmesinga, empatiška irprofesionali savo srities specialistė. Per konsultacijas kuriama saugi, pagarbi atmosfera, kurioje lengva atsiverti ir ieškoti sprendimų. Jos gebėjimas įsiklausyti, užduoti tikslius klausimus ir pasiūlyti praktiškus įrankius padeda geriau suprasti save bei realiai keisti situaciją. Tai žmogus, kuriuo galima pasitikėti ir kurios darbas palieka ilgalaikį teigiamą poveikį.“

***

„Jei stovi kryžkelėje, kai vidinis vaikas ne verkia, bet klykia, ir nežinai, ką su juo daryti, kai esi įsitempus, o nerimas išsiūbuoja visą pasaulį, tuomet Jurgitos konsultacijos – vienas geriausių sprendimų, kuriuos aš pati prieš kelis metus priėmiau. Lankiau terapiją tris metus, sistemingai, kiekvieną savaitę, ir tie nuoširdūs pokalbiai, išsisakymai, labai taiklūs pastebėjimai ir begalinis geranoriškumas padėjo man pažinti save bei išeiti iš to noro kaltinti kitus, gyvenimą, aplinkybes, galų gale sustiprėti dvasiškai. Toje nepaprastai įdomioje terapijoje buvau Jurgitos vedama tol, kol supratau, kad aš esu verta, nes gimiau, kad esu niekam nieko neskolinga, kad sprendžiant vidinius konfliktus sprendžiasi išoriniai ir t.t. Tad kas ieškote gero, išmintingo, labai jautraus ir geranoriško specialisto – nedvejokite.“

***

„Esu girdėjusi, kad jokia patirtis nėra nieko verta, jei nėra apmąstyta ir įsivertinta. Nesu tuo visiškai tikra, bet nutariau pakeliauti atgal laiku ir bent prisiminti, kaip mano takelis į geštalto terapiją buvo pradėtas minti. Nuo to laiko praėjo kone 2-ji metai, tiesa, buvo ir pertrauka. Atėjau gana pasyviai, labiau draugės paraginta, nei iš tikrųjų ieškodama pagalbos ar iš smalsumo. Didysis skyrybų skausmas jau buvo iškentėtas ir apslopęs, pačiai atrodė, kad viskas jau ne taip jau ir blogai: beveik susitaikyta su tuo, kas įvyko, nebe taip skauda kaip anksčiau. Liūdesys – kaip dangus, didelis, bet aukštai (arba giliai), pasitelkus pozityvų mąstymą, optimizmą ir visą kitą, kas yra su ženklu „+“, tokią būseną galima palaikyti ir ramybe. Taip aš tuomet galvojau žiūrėdama daugiau iš savęs į pasaulį, rūpinausi, kad pasaulis nepamatytų per daug manęs, daugiau, nei aš leidžiu pamatyti. Manau, sekėsi neblogai. Jau pačių pirmųjų sesijų metu su nuostaba pradėjau suvokti, kaip mažai dėmesio skiriu tai pagyvenusiai, daug ko patyrusiai, liūdnai poniai, kuri esu aš pati. Su ta pačia nuostaba slystelėjau į naujas patirtis. Tai buvo ir fontanai emocijų (gerokai pamirštas dalykas), ir kažkas panašaus į dušą po kriokliu, ir atimantį jėgas palengvėjimą. Tas palengvėjimas atėjo netikėtai greitai ir vėl nuostaba: o tai kas toliau, ar dar turėčiau ką nuveikti? Jurgita taktiškai bandė mane pristabdyti sakydama, kad esu vos pradėjusi. Man taip neatrodė. Dabar tikiu, kad tuomet buvau iš anksto atvesta už rankytės ten, kur galėsiu gauti palaikymą ir guidance tokiu momentu, kai man prireiks viso palaikymo įmanomo. Ir toks momentas atėjo, ir tą palaikymą gavau, o svarbiausia, gavau guidance. Ir tik tada prasidėjo tikra kelionė tuo mano takeliu. Tik tada man po truputį pradėjo ryškėti skirtingos mano suvokimo apie save pusės, vadinasi, prasidėjo pažintis su savimi. Kitas žingsnis – mokymasis save palaikyti, paremti. Ir daryti tai švelniai ir atlaidžiai. Mokymasis būti laimingesne savo pačios versija. Dieve, kaip paprasta visa tai atrodo užrašyta ant balto lapo. Tikrai taip nėra. Kaip ir buvot minėjusi, jokių pagyrų ir padėkų, nors iš tiesų dėkoju labai labai :).“

APIE BIBLIOTERAPIJOS POVEIKĮ

„Balandžio kerus“ skaičiau tris su puse karto ir Jūsų dėka gal pirmą kartą gyvenime pajutau biblioterapijos poveikį – kad skaitymas gali gelbėti nuo streso, nuo pastoviai įtempto kairiojo smegenų pusrutulio persijungti į dešinįjį, atsipalaiduoti per išgyvenamas teigiamas emocijas. Iki dabar vis išlenda tokios frazės – „tos dieviškos kojos“, „matyti širdimi“. Esu dėkinga, kad turėjau tokį didelį malonumą. Ši knyga iki dabar yra šalia mano lovos – ir veikia minimum kaip valerijonai.

***

Knygą skaičiau vieną kartą ir ilgai, nes negalėjau greitai . Tiesiog gėriau kiekvieną žodį, kažką rasdavau ir su tuo pabūdavau. Ir taip vyko ilgas savaites – ir vis kažką suvokdavau, netgi, sakyčiau, kas savaitę kažką naujo, ką pritaikydavau gyvenime. Iš tiesų knyga daug visko iškėlė. Kai ką išsprendė ar transformavo, kai dar paliko apmastymui. Ačiū už tokią galimybę.

***

Kaip jaunam vyriškiui, kuris mėgsta rutiną, planavimą ir struktūrą, iš pradžių spontaniškas knygos herojės elgesys buvo gan keistas. Tačiau vėliau, kai ji ėmė matyti žmones bei jų manipuliatyvias elgsenas kiaurai – susižavėjau šia moterim be galo, ir prasidėjo mano tapatinimasis su ja. Ši knyga man yra apie aiškus abc, kas yra santykis su savimi, kas meilė kitiems bei kaip visa tai reikalinga. Knyga tikrai stipri, be galo, ypač – turint psichologinių ir dvasinių žinių. Veikėjai absoliučiai puikiai parinkti, kiekvienas turi ryškų charakterį, scenarijaus ir žmonių pokyčio perteikimas išties įspūdingas. Siužetas sugrojo su mano gyvenimiška patirtim ir iš knygos išsinešiau be galo daug. Esu dėkingas, kad per tavo, Jurgita, rekomendaciją, ši knyga pasiekė mane, – tik todėl, kad ji atkeliavo iš tavęs, aš buvau užsidėjęs tuos pasimokymo akinius.

***

Ačiū už „Polianos“ knygą – tai mano antidepresantas😊 Labai įkvėpė teisinga jos gyvenimo „strategija“. Polianos žaidžiamas „džiaugsmo žaidimas“ man atgaivino vaikystės prisiminimus: mano mylimiausia teta sakydavo – kad ir kas benutiktų, „viskas į gera“. Tačiau labiausia mane ši knyga sužavėjo besąlygine tos mažos mergaitės meile kiekvienam žmogui, nesvarbu, ar jis liūdnas ligonis, keistas vienišius, užsisklendęs, darbuose paskendęs daktaras, paniuręs berniukas. Tos mergaitės gebėjimas priimti kitą tokį, koks jis yra, ir parodyti esamos, nors ir sunkios situacijos šviesiąją pusę bei suteikti viltį žaidžiant „džiaugsmo žaidimą“ mane stulbina ir kasdien įkvepia. Pirmiausia priimti save visokią – ir liūdną, ne tik linksmą, tada ir kitus – visokius. Ši knyga suteikia optimizmo užtaisą, tikėjimą, kad „užsidarius durims atsivers langai“.

***

Nuostabūs gamtos vaizdai, iš toksinio „Karpmano trikampio“ išėjusių herojų dialogai, knygoje aprašomų jausmų išgyvenimas pakėlė nuotaiką, atpalaidavo – ypač prieš miegą! Kas man dar buvo labai aktualu – tai paskaičius aplankiusios mintys apie tinkamą draugystę. Patirtis su keliomis draugėmis, su kuriomis ryšiai arba nutrūko visai, arba kuriam laikui buvo nutrūkę, rodo, kad kažką dariau ne taip. Dabar suprantu, kad per daug tampriai sueidavau į santykį, jis tapdavo pernelyg artimas, kol prasidėdavo kažkokie nesutarimai ir aš, negalėdama pakelti agresijos, tiesių konfliktų, santykius nutraukdavau. O pagrindinė knygos veikėja draugių nesisavina, leidžia joms būti savimi ir pati gyvena būdama laiminga. Dar vienas atradimas – būti „čia ir dabar“. Net ir pagyvenusi moteris knygoje pasikeičia, kaip pati sako – sužaliuoja: įgauna daugiau energijos, tarsi atjaunėja, nebereikia lazdos, pradeda šypsotis ir priimti kitus. Dar vienas įrodymas man mažiau gręžiotis į praeitį😊 Esu nepaprastai dėkinga, kad rekomendavote paskaityti šitą knygą!

***

Man rezonavo grupės pasidalijimas apie knygą, kad reikia išdrįsti, leisti sau būti savimi ir daryti, kaip pačiam norisi. Tik dabar pasidarė aišku, tiesiog nušvito. Pagrindinė kelionės organizatorė, kuri jau prieš važiuodama sakė esanti nelaiminga, savo nuosavame kambarėlyje, tarp naujų žmonių pajutusi laisvę, įkvėpta naujos vietos ir gamtos grožio, išsilaisvino, tapo pati sau laiminga, lengva, džiugi. Būtent ta meilė sau ir padarė ją draugišką su kitais, nieko iš jų nereikalaujančią, priimančią. Knygos aptarimas grupėje man padėjo suvokt, kad būtina pirmiausia pasitikrint, kas man gyvenime nepatinka, dėl ko galbūt jaučiuos nelaimingas, tada duoti sau erdvės. Ir tik tuomet, kada jau pats tampi mylintis save, tik tada tu gali ir kitą mylėti. Dabar man ši knyga tiesiog yra labai aiškus scenarijus, kaip tapti laimingam ir turėti gerus santykius su kitais. Tik pokalbio metu susidėliojo mintys. Buvo labai labai naudinga. Gavau svarbių įžvalgų apie savo gyvenimą.

***

Didelis džiaugsmas, kad supratau, jog neužtenka perskaityti knygą. Man labai daug naudos davė prašymas prieš pokalbį surašyti savo įspūdžius apie skaitymo poveikį. Ir tik tada aš galiausiai suvokiau, ką aš ten perskaičiau. Ir raštu išdėstytos mintys, ir pokalbis grupėje pagilino įžvalgas. Labai nemėgstu viešai kalbėti, bendrauti, bet labai džiaugiuosi, kad atsiradau grupėje, kad dalijomės, man labai patiko ir procesas, ir mūsų visų veidų išraiškos, labai džiaugiuosi šituo. Ir apskritai, kad tą knygą perskaičiau. Nors man irgi buvo taip, kaip ir kai kuriems kitiems vyrams, toks noras mest, paskaičius keliolika puslapių.

***

Tik dabar, kalbantis grupėje, man irgi surezonavo tas laikas sau. Mes vis bėgam, sukamės tarsi ratuose. Jeigu to laiko sau neskiriam, gyvenam kažkokiam savo susikurtam pasaulėlyje – kaip toj knygoj. Kai pabūni pats sau, dar ir naujoj aplinkoj su naujais žmonėmis, atsiskleidi kitais kampais, apie save kažką naujo sužinai. Tai man dabar labai surezonavo. Aš irgi vengdavau žmonių, nemėgstu aš tų bendravimų, atsivėrimų su kitais, esu labiau klausytojas. Bet dabar toks noras užėjo save įkišt kažkur, nuo ko seniau bėgdavau. Kaip moterys šitoj knygoj. Susiorganizavo avantiūrą, visos tarp svetimų žmonių, gali bendraut, jeigu nori, o jei ne – laisvai su savim pabūt. Ir man tas noras kyla. Toks labai gyvenimiškas. Ir dabar kalbamės grupėje, juk nepažįstami. Įdomu save stebėti nežinomoje situacijose. Kaip ir herojės – jos save naujai pamatė, kažkokie virsmai, pradėjo vykt. Įkvepia.

***

Visose knygos veikėjose radau dalį savęs, savo būdo ar savybių, minčių. Bet ponia Vilkins liko arčiausiai širdies. Knygos pradžioje ji visoms kitoms moterims rodės esanti nepatogi. Kalbėjo keistai, tarsi ne laiku, per atvirai, per nuoširdžiai, lygiai kaip ir aš. Labai surezonavo, net užsirašiau. Ilgainiui jos tiesumas visas įkvėpė pokyčiams. Kaip ir mane – stengtis priimti ir vertinti save tokią, kokia esu. O Skiautė! Ji tokia graži kitiems, kad kaip bepyktų, rodytų susierzinimą – niekas nemato. Visi priima ją kaip tobulą. Tai primena mane. Kartą draugė nugirdo mano pokalbį su kolege iš užsienio. Taip išėjo, kad burbėdama pakėliau ragelį (nes skambino per atostogas), o kalbėjau meiliai ir džiaugsmingai. Nes aš kitiems nerodau, kad esu nepatenkinta, nerodau, kad man kažkas netinka. Užsidedu malonią kaukę ir krizendama tęsiu pokalbius. O kas vyksta mano viduje – niekas nežino. Slepiuosi ir sukuriu netikrą personažą. Visuomenei nesu aš. Labai susitapatinau su šia Skiautės savybe. Tarsi per galvą davė – gal iš tiesų aš sau meluoju, vieną mąstau, kitą rodau. Toks kaukių dėjimasis. Privertė susimąstyti.

***

Knyga išties įdomi, ir nors atrodo toks lengvas žanras, toks per rožinius akinius, bet labai giliai žiūrima.

Išjudino iki gilumos.

***

Knyga sužavėjo savo paprastumu, pakerėjo ramybe, prašviesinusiomis mintimis. Jos įstrigo į smegenis ir kaip dainų tekstas vis išlenda laiku ir vietoj. Knyga man pasėjo tiek sėklų keistis, kad reikia tik nepamiršti jų palaistyti. Tie sakiniai apie buvimą gera, kol tampi nelaiminga, mane persekioja be atvangos: „Matau, buvote gera daugybę metų, nes atrodote labai nelaiminga…“ Atrodo, kad man tai sakoma. Daug kartų. Nes aš irgi esu apsivilkusi tą nusaldinto gerumo rūbą... Stengiuosi kitų neįžeisti, nenuliūdinti, nenuvilti, nesunervinti... O sau užsiauginu kuprą. Tarsi mano jausmai man būtų nesvarbūs. Knygos žodžiams nuolatos aidint galvoje, kai kurie veiksmai „tikrame gyvenime“ (kaip sako mano vaikai) mano pačios jau yra pervertinami: Ar man tai daryti? Ar tai nebus buvimas perdėtai gera? Vis grįžtu prie „naujosios aš“ paieškų. Man ši knyga – gelbėtojo vaidmens atsikratymo vadovas. Apskritai ji suteikė begalę įžvalgų, daug kartų ištraukė mane iš kasdienės rutinos ir privertė save paanalizuot. Miela Jurgita, ačiū Jums! Ačiū, kad esate ir leidžiate būti dalimi to dalijimosi apie gyvenimą per knygas❤️

***

Knygoje radau nuostabių patarimų nebebūti gelbėtoja: „Jeigu kas nors kitas imasi vadovauti už mus, tai mus išlaisvina. Nematau jokios prasmės būti valdžioje savo laisvės sąskaita.“ Labai primena mano darbą... nes imuosi ne savo reikalų, norėdama padėti=gelbėti, o tai daryti galiu tik perėmus vadovavimą. Ir taip pati įsikalinu. Dabar su artimiausia kolege aptarinėjame „gelbėjimo‘‘ situacijas ir pristabdome viena kitą, besiveliančias ne į savo pareigybes. Pritariu knygos veikėjai Lotei – atiduodu perdėtą vadovavimą kitam, renkuosi laisvę.

***

Skaitydama negalėjau iki galo susitapatinti su kokia viena veikėja. Pasirodo, esu labai nevientisa, nenuosekli asmenybė. Lengviau galėčiau tapatintis su ponia Fisher – to jos resistance turiu pati per akis. Vargu, ar ponia Fisher buvo girdėjusi apie buvimą čia ir dabar. Skirtumas tarp manęs ir jos yra tik tas, kad aš ESU girdėjusi. Lotę pavadinau siekiamybe, o ponią Fisher vadinčiau ‘vengiamybe’. Reali realybė, manau, įmanoma ir net rekomenduotina būtų kažkur per vidurį. Kol kas esu labiau ponia Fisher, nei Lotė. Bandau “pasimatuoti” kitą jauną žavią moterį – Rose. Ir jos keturi stulpai : Dievas, vyras, namai, pareiga. Tie stulpai ir mano, gal tik kiek kitas eiliškumas, o pareigos patikslinimas – šeimai, vaikams. Pirmoji manęs jaunesnės versija atitinka tobulai. Galiausiai Caroline. Manote, neturiu nieko bendra su šia rafinuota gražuole? Grožį, šarmą ir manieras palikime praeitame amžiuje. Bet tas atsargumas eiti į santykius, toks saldžiai pažįstamas ir savas. Buvo malonu būti šalia jos, kai jai pavykdavo atsiskirti nuo visų. Labai džiaugiuosi dėl visų keturių moterų. Taip pat ir dėl jų vyrų. Prisipažįstu, kad į knygos pabaigą mano erzulys ištirpo. Džiaugiuosi, kad knygos nemečiau, ir net perskaičiau net keliskart. Dabar jau galiu ramiai galvoti apie visas veikėjas (ir dažnokai jas prisimenu) ir vis sugrįžti prie neįtikėtinų išminties ir humoro perliukų. Jie tikrai verčia šypsotis. Ačiū už vakarykščią sesiją, po jos jaučiausi labiau prisijaukinusi ‚Balandžio kerus‘ . Žadu skirti laiko ir pagalvoti, paieškoti savo fišeriško pykčio priežasčių. Buvo malonu, kaip ir visuomet, pabendrauti su Jumis ir visa grupe. Smagi nauja patirtis 😊

***

Knyga mane sužavėjo gamtos aprašymu, kvapais. Atrodo, kad skaitai ir užuodi gėles. Ir kiekvieną dieną, kai skaitydavau, visąlaik pakeldavo man nuotaiką. Tas Lotės pozityvumas. Aš iš tikro gal labiausiai panaši į ją, tik sau neleidžiu tokia būt – tokia tarsi per daug naivi. Augdama to lengvumo tarsi turėjau, bet man būdavo neleidžiama, kiti nuleisdavo ant žemės... Ypač mano sesė, panašesnė į ponią Fišer, kuri vis sakydavo: į realybę sugrįžk. Užtai knygoje jutau poniai Fišer pasipriešinimą.

***

Aš skaitydamas užsikabinau ne už herojaus, o už pačios siužeto linijos – atsiverst į lengvumą. Tas labai užkabino. Tas lengvumas ilgainiui apėmė net ir tuos veikėjus, kurie jautė labai didelį pasipriešinimą. Visi tie gynybiniai mechanizmai įsijungia, ir labai įdomu stebėti, kaip žmogus atsiveria. Man ši knyga apie naują energiją, kitokį matymą, atsivėrimą kažkokiom naujom patirtim ir naujom perspektyvom.

Ta srovė ir nunešė mane.

***

Knyga iškart sužavėjo pozityvumu, humoru, jaučiausi nuskaidrinta. Bet kad ji tokia gili – iškart nelabai suvokiau. Trūko psichologinių žinių. Tiesiog patiko fabula, nuostabi herojų santykių ir gyvenimų transformacija ir tai, kad pabaigoje visi įsimyli visus. Tokių knygų nedaug. Čia pateikta sėkmės formulė svajonė + veiksmas + kūrybingas atkaklumas😊Dvi moterys labai nori ištrūkt į kelionę. Bet jos ne tik svajoja – ir atkakliai pereina, regis, tiems laikams neįveikiamas kliūtis! Knygoje atskleidžiama man asmeniškai svarbi tema – pinigai turi tarnauti žmogaus laimei. Ir atostogos, pasak knygos herojės, yra pats teisingiausias dalykas. Leisti ilgai taupytus pinigus laimei yra gražu. Skaitydama knygą trečią kartą (tikrai – ne paskutinį😊), galiu pasakyti, kad čia radau tiesas, kurios man – labai artimos, o dabar jau net yra tapę įsitikinimais: svarbu išmokti matyti širdies akimis; pinigus išleisti atostogoms yra teisinga, nes tai – pati geriausia investicija į save: juk prisiminimai lieka visam gyvenimui; neteisinga būti gera ilgai, kol pasidarai nelaiminga; ištrūkus iš aukos-gelbėtojo-agresoriaus trikampio prasideda stebuklai – tikras gyvenimas. Ačiū už paraginimą skaityti šitą knygą❤️❤️❤️